Dievas su šlepetėmis

Dievas su šlepetėmis traukia lyg
magnetas. Dar labiau negu pati kelionė užburia dvasinio prabudimo kelias,
begalinis tikėjimas stebuklu, priversiantis ne kartą nusibraukti spindinčią
gerumo ašarą... Jis nenumaldomai atveda į akistatą su slapčiausia svajone...
Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmą kartą išsiruošęs į
piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą, nepatyręs, šmaikštus
keliautojas nė nenumano, kokių ,,dovanų“ jam paruošė Kelias. Kasdien po
pusšimtį kilometrų nužygiuojantis ką tik iškeptas piligrimas dar nesuvokia, jog
kelionės pradžia netrukus gali virsti pabaiga.

Už kiekvieno posūkio laukiantys
nuotykiai, žmonės, susidūrimas su mirtinai nuodinga gyvate, linksmybės ir
nuolat aplinkui tvyrantis mistinio pasaulio dvelksmas prikausto skaitytojo
dėmesį ir nepaleidžia, o tada skausmingas tarsi kalavijo kirtis dūris staiga
pargriauna piligrimą...

Jis lieka vienas kalnuose
,,viduryje niekur“, kai rodėsi – viskas tik prasideda... Kuprinėje vien kojų
pūslės, skausmas, apmaudas, saviironija, prabundantis tikėjimas, menkutė
šypsena ir blėstantis ryžtas. Kelionė baigta, o iki Santjago – dar daugiau kaip
du trečdaliai kelio...

Ar piligrimas ryšis eiti toliau?
Juk tai nebeįmanoma! Kokią nuovargio ribą gali peržengti žmogus dėl savo
svajonės? Apie ką mąsto einantysis be jokios tikimybės nueiti? Ar geležinė
valia atves į Santjagą, o gal tam reikės dieviškųjų jėgų įsikišimo? Ir kaip
Kelias gali apdovanoti nepalūžusį keliautoją, jei jo svajonė – aukštesnė už
Dangų?

Juozas Gaižauskas – žinomas Lietuvos
teatro ir kino aktorius, įvairių TV projektų dalyvis ir TV laidų vedėjas. Kuria
dainas, dirba „Domino“ teatre, piligrimas.

Vaikystė. Dar ankstyvoje
vaikystėje labai mėgdavau pasvarstyti apie gyvenimo prasmę. Dažniausiai tai
nutikdavo, kai vyresni kiemo vaikai nepriimdavo žaisti futbolo, kai reikėdavo
prinešti kibirus vandens ir palaistyti pomidorus šiltnamyje, o ypač gerai
gyvenimo prasmė atsiskleisdavo, kai močiutė išvarydavo skinti serbentų. Tada
suvokiau, kad gyvenimas gali būti labai neprasmingas ir tik nuo tavo guvaus
proto gebėjimų priklauso: papulsi tu į futbolo aikštę ar ne? Skinsi serbentus
ar juos skins tavo sesuo?..

Jaunystė. Įsisavinęs visus
įmanomus būdus, suteikiančius gyvenimui prasmę, kibau į mokslus, bet ir ten
paaiškėjo, kad visai neprasminga ir netgi kenksminga mokytis visko iš eilės.
Tad, ilgai nedelsęs ir nedvejojęs, mokiausi tik tai, kas, mano galva, buvo iš
tiesų įdomu. Ir nors mokslus baigiau su pagyrimu, tiksliai žinau, kad
,,pagyrimą“ diplome man padėjo gauti vaikystėje skinti serbentai...

Dabartis. Ji visada
nuostabiausia: prieš dvidešimt metų ar dabar, kai su šypsena rašau šias
eilutes...

Senatvė. Tikiuosi, kad bus J

„Parašyta lengvai ir aiškiai.
Pagauna nuo pirmojo sakinio ir nebepaleidžia iki paskutiniojo. Nuostabus,
atviras kelionės dienoraštis. Įkvepia ir kviečia į Kelią. Ačiū, Juozai.“

Andrius Mamontovas, muzikantas

„Guliu ir šypsausi, kad šitos
mano ašaros suspindi žvaigždėmis ant Tavo knygos. Skaitant tikrai dalyvauja
visi kūno pojūčiai, jie sustiprina klausimą, kam išvis tą kelią eiti? Kam eiti
kelią? Kam eiti? Ir tikrai tai piktas klausimas. Ir tikrai nuolankumo ašaros
virsta žvaigždėmis į jį atsakius.“

Emilija Latėnaitė, aktorė

„Aktoriaus ir keliautojo
pasakojimas apie kelionę ir... Dievą... arba Kelio sargą. Knyga apie pasirinktą
kelią, tikslo siekiamybę ir savęs ieškojimą tame kelyje. Užkabinantis siužetas,
vis norisi sužinoti, kas bus toliau, norisi skaityti! Puiku! Šią žinutę rašau
praėjus parai po bazinio šaulio kurso, todėl ir pats kai ką jaučiu J ...

Baigęs skaityti romaną, nejučia
susimąsčiau apie karį, kuris prisiekia rinktis tarnavimo Tėvynei kelią
nepaisydamas su tuo pasirinkimu susijusių sąlygų ir įsipareigojimų.“

Raimundas Karoblis, krašto
apsaugos ministras

„Pirmiausia ačiū, kad
supažindinai mane su savo neabejotinu literatūriniu talentu, ragavau jį
pasimėgaudamas, kaip gerą konjaką. Nieko apie jį nežinojau, nors tariausi Tave
šiek tiek pažįstąs. Kelintąsyk Tavimi labai džiaugiuosi. Noriu, kad darytum
toliau, ką darysi toliau. Patikėk, nebūsiu vienišas norėtojas.“

Remigijus Vilkaitis, aktorius